Ieškau namų

Sveikas atsitiktinai užklydęs prašalaiti ;) Susikaupė keletas priežasčių, dėl kurių nusprendžiau ieškotis naujų namų (velnias, ir vėl rimuojas).

Nusprendžiau, kad noriu pagyventi vienas pats sau. Kai prie nieko nereikia taikytis. Be to, už dabartinius namus nemažai permoku. Dėkui krizei, dabar galiu persikelti gyventi vienas į 1 kambario butą centre ir mokėti už jį mažiau nei moku už pusę dviejų kambarių buto (kambariokas į kainą įskaičiuotas:).

Kokių namų ieškau? Mano namai turi būti centre, geriausia senamiestyje. Bet Žvėrynas, dalis Naujamiesčio, Šnipiškių, Žvėryno ir Antakalnio "will do". Stoglangis ir balkonas yra didžiausi namų privalumai man. O jei jų nėra, tai kartais tinka ir plati palangė (ant tokios dabar sėdžiu).

Dar labai šaunus dalykas būtų storos sienos. Tam, kad labiau su kaimynais vieni kitų pasiilgtumėm negirdėdami.

Dar noriu pirties, sodo, sarginės močiutės kitam aukšte, autonominio šildymo ir šildomų grindų.. Ok, ok :D Jei rimtai, tai tiesiog jaukių vieno kambario namų.

Jei žinai kas gali juos pasiūlyt, suvesk. Ok? Pažadi?

See ya
Tads

--
Faithless - Take the long way home

Foto Refresh

Šioks toks atnaujinimas Miesto Pasakos galerijoje:





Ir nauja, kolkas dar labai liesa, Miesto veidų galerija:

Stovyklos gėriai

Atėjo laikas pasipasakoti ir apie gėrybes, kurias teko patirti stovykloj. O buvo jų daug. Būčiau niekšas jei prirašyčiau mažiau nei apie problemas/pamokas :)

Galvojau ar pradėti nuo „vaikų“ ar nuo vadovų. Ir lai „vaikai“ nesupyks, bet man geriausias dalykas stovykloj buvo vadovai. Jau vien dėl to, kad dirbdami 10 dienų kartu mes nei sykio nesusipykom, net nebuvo jokios trinties. Na gal kartą, bet ir tai tik kvailas nesusipratimas, kai pagal savo senus įpročius vietoj to, kad atsisėsčiau prie vadovų stalo sugalvojau prisėsti kartu su „vaikais“. Jie nusprendė, kad vadovai susipykę :)
Iš tikro, buvom visi pakankamai skirtingi ir su skirtingom patirtim. Bet, manau, būtent dėl to visi turėjom savo vietą ir vienas su kitu nekonkuravom nei dėl dėmesio nei šiaip dėl vietos po saule. Merginos buvo stovyklos sielos ir širdys. Mielos, krykštaujančios, išklausančios, žaismingos ir kartais kiek priplaukusios :) Nuoširdesnio ir paprastesnio (ta labai gerąja prasme) žmogaus už savo „kameros“ draugą apskritai nesu sutikęs. O mano vaidmuo buvo „racionalusis“. Komanda buvom tikrai puiki. Visada žinojom kas kuo turi pasirūpinti ir pyktis tikrai neteko.

Antras geriausias nutikęs dalykas, be abejo buvo „vaikai“. Publika buvo tikrai įvairi, ir nors kaikurių (dabar jau manau nepamatuotų) mano lūkesčių neišpildė, bet buvo tikrai šaunūs. Tikrai neretai būdavau nustebintas originalumo, iniciatyvos ir idėjų įgyvendinimo kokybės. Labai įsiminė viena kameros draugo Šaro citata: „Na jie juk yra tikrai daug originalesni ir turi daugiau idėjų už mane. Tad man beliko netrukdyti.“ Ir iš tikro dar mokyklos ir universitetų iki galo nesugadintos drąsios galvos veikė puikiai. Gal tik kartą per rytinę paskaitą reikėjo visus skatinti saldainiais :) O perliukų galit rasti čia.

Trečias šaunus dalykas mūsų mieli kaimynai iš Vilkaviškio. Visai šalia mūsų buvo vietinių 8-14 metų vaikų stovykla, kur jų buvo beveik 100. Su vadovais sutarėm vėlgi puikiai (siuntinėjom meilės laiškus, rašėm odes..) ir gan dažnai pagelbėdavom vieni kitiems (na, daugiau jie mums:). Nustebino tai, kad nei jų stovyklautojai, nei mūsiškiai atrodo nejautė diskomforto per bendras diskotekas. Kas mokykloj būtų turbūt neįmanoma. Bet čia galbūt ne paskutinėj vietoj buvo ir vadovų pavyzdys. Nes mes pirmieji puolėm šokti su mažaisiais stovyklautojais ir priėmėm juos į savo ratą :) Beje, gal kada susimastėt kodėl lietuviai daugiausia šoka aplink rankinukų krūvą sukrautą rato vidurį arba šiaip ratu, bet vengia šokti poromis?

„Apdainavus“ personalijas galima pasidalinti ir asmeniniais gėriais. Pirmasis šių atostogų tikslas vistik buvo pabėgti iš miesto skubos, iš ofiso ir tiesiog pailsėti. Nors pirmą savaitę ir pasiekdavo paliktų darbų aidai, bet tai pavyko gana gerai. Nes gyvenimas tiesiog sustojo. Niekur nereikėjo skubėti, niekas nevėlavo, nebuvo jokio streso, visi aplink šypsojosi ir buvo laimingi. Ošė pušys, teliuskavo ežero bangelės. Ir visad žinojau, kad ryt bus tas pats. Et.. kad dažniau taip..

Prie viso to labai didelį pliusą pridėjo ir tai, kad nereikėjo rūpintis jokiais formalumais. Ačiū mūsų merginoms, kurių dėka mes galėdavom pamiršti kas yra įvairios ataskaitos, formalumai ir pan. dalykai. Todėl stovykloj buvau apkrautas minimumu rūpesčių ir pasiėmiau tik tą pačią smagiąją dalį. Ačiū Jums.

O didžiausią įspūdį palikęs stovyklos įvykis buvo naktinis žygis, o tiksliau jo ruošimas. Pirmiausia, susitarėm su trimis „vaikais“, kad apkaltinsim juos kambary išgėrinėjus ir ta proga visą stovyklą piktai nuvarysim miegoti 12 val. Įstrigo vieno iš „nusikaltėlių“ pasakymas: „dabar labai gerai matau, kas šioj stovykloj yra mano draugai, o kas ne, kas palaiko, o kas spjaudo į mano pusę. Labai smagu.“
Po to naktį su tais pačiais „nusikaltėliais“ parengėm keletą atrakcijų miške ir galų gale išsivedėm visą grupę. Gaila tik, kad pradėjo švisti, o ir žmonės ėjo didelių būriu, tad norėtos atmosferos pasiekti iki galo nepavyko.
Įdomu buvo ir tai, kad berengiant žygį norėdami geriau įsijausti į aplinką ir atmosferą pradžioje kelią pasišvietėm deglais. Tikrai nebuvo labai jauku. Bet pabaigoje po tamsų ir nuo fakelų šviesos judančių šešėlių pilną mišką vaikštėm lyg po savo kiemą. Prie visko galima priprasti :)

Na, o paskutinė stovyklos laimė buvo paskutinė diena. Kada visi vieni kitiem dalinom mielus raštelius ir atsisveikinėjom. Reikia prisipažinti ir pats keletą ašarų nubraukiau vieną raštelį perskaitęs. O labiausiai patiko vienos mamos padėka: „Dėkui, kad pasiimu savo vaiką verkiantį. Matosi, kad jai buvo tikrai smagu ir yra gaila išvažiuoti. Ačiū jums“.

Dar daug visko liko neaprašyta, nuo mūsų nuostabaus vairuotojo supažindinusio su Purvinio repertuaru ir mus filmavusiu ir geraširdiškai pavėžėjusiu toliau iki stovyklos pokštų ir nuotykių. Bet versti skaityti dar ilgesnį tekstą negaliu.
Patirties pasisėmiau tikrai daug ir įdomios. Pailsėjau ir smagiai praleidau laiką. Daugiau nelabai ko ir bereikia :) Nuoširdžiai rekomenduoju pabandyti patiems.

P.S. Tos dvi plaštakės kaip ir už kadro likęs ežiukas taip pat priskaitomi prie stovyklos gėrių.

--
„Kai mintis po minties veja mintį – negaliu negaliu nedainuot“
L. Purvinis

Stovyklos blog'iai

Hmz.. Jau kažkur tris savaites graužia sąžinė. Maždaug prieš tiek laiko turėjau pradėti seriją įrašų iš stovyklos. Nerašymą iš stovyklos dar galiu bandyti pateisinti „nebuvo laiko“, kas nebūtų labai jau didelis melas, bet jau dvi savaitės kaip esu Vilniuje ir čia „nebuvo laiko“ nelabai tinka..

Apie laiko buvimą ir nebuvimą gal kitą kartą, o dabar vis tik (pagaliau) apie stovyklą ir pamokas tenai. Nusprendžiau neversti tavęs skaityti kilometrinio teksto (pats tokių nepakenčiu), todėl šį kartą skaityk tik vol.1. Apie tai kas stovykloj buvo sunku.

O sunkumų nepaisant visko buvo. Ir ačiū dievui. Kitaip būtų buvę visai nuobodu :)

Turbūt pirmas sunkumas, prasidėjęs dar gerokai prieš stovyklą, buvo vadinti 14-18 metų žmogučius vaikais. Tai iškart pastatydavo viduj kažkokį barjerą. Nesijaučiu dar toks senas (tai irgi problema:), kad galėčiau keliais metais jaunesniems sakyti „vaikai“.
Bet turbūt dar sunkiau buvo kai jie į mane kreipdavosi Jūs. Ir jei fuksų stovyklose tokias gaideles pavykdavo išgyvendinti pakankamai greitai, tai čia to padaryti nepavyko iki pat galo (dieve, nejau aš iš tikro toks senas?). Daug labiau mėgstu familiarų ir labai mielą bei daug draugiškesnį „tu“. Ir kiekvienas ištartas Jūs būdavo lyg ranka per veidą. Nes visą laiką stengiesi tapti savas, o pasirodo atstumas vis išlieka.. Todėl kiekvienas „tu“ vis paglostydavo širdį :)

Kitas dalykas su kuriuo teko susitaikyti, buvo „vaikų“ motyvacijos nebuvimas. Manau iš tikro tebuvo mano asmeninė problema ir išlepimas. Tiesiog važiuodamas į „Jaunųjų lyderių akademiją“ save nuteikiau taip lyg važiuočiau į mokymus tik trunkančius ne savaitgalį, o 10 dienų, tad kiek lengvesnius, su daugiau linksmybių, laisvo laiko ir ne tokius koncentruotus. Pripratau, kad žmonės atvažiuoja ko nors išmokti. Tuo tarpu klausinėjant vaikus kodėl jie atvažiavo į stovyklą vis kartojosi pasakymai „gerai praleisti laiką“ ir „susirasti naujų draugų“. O kodėl būtent į lyderių akademiją? „Nes tai bene vienintelė stovykla tokio amžiaus žmonėms“. Tuo tarpu mokymasis ir kažko išmokimas buvo visiškai šalutinis produktas. Bet kaip jau minėjau, tai daugiau mano nei jų problema. Tad gavau gerą pamoką apie tai, kad reikia įsijausti į savo auditorijos ar kliento kailį, o ne remtis savo nuomone. Ačiū Jums ;) Na, bet galų gale manau ir maniškiai ir jų tikslai buvo bent iš dalies pasiekti.

O sakiau nemėgstu ilgų tekstų. Nieko, jau įpusėjom :)

Dar viena problema su kuria teko kovoti visą pirmąją savaitę buvo iš paskos vis bėgantys darbai. Kai vidury užduoties aptarimo vis tekdavo pakilti, išeiti ir telefonu tvarkyti ofisinius reikalus nuo kurių taip norėjau pabėgti. Tai vis blaškydavo ir mane ir žmones būnančius kartu. Bėda ta, kad negalėjau pasakyti „man atostogos“ ir telefoną išjungti. Nes tada visas darbas padarytas prieš atostogas būtų perniek. Gerai tik tai, kad antroji stovyklos pusė buvo rami. Ir galėjau nuoširdžiai ilsėtis :)

Dar vienas asmeninis blogis su kuriuo susidūriau tai tas pats dėl amžiaus ir skirtingo statuso atsirandantis atstumas bei mano drovumas jį mažinti. Nes kartais taip norisi būti „chebros“ dalimi, su visais kartu pasiausti. Bet vis pagalvoji ar būsi priimtas, ar netrukdysi, ar „vaikai“ jausis patogiai šalia. Gal reikėjo dar kiek drąsos ir atsipalaidavimo. Reik mokytis :)

Na ir paskutinė problemėlė buvo 10 dienų su vienodu maistu (bulvės, kopūstų salotos ir mėsa). Na nejau negalima už tuos pačius pinigus padaryti ką nors įvairesnio. Ne kopūstų, bet morkų salotas, ne mėsą, bet žuvį, ne bulves, bet ryžius. Ir jei beveik kiekvieną atskirą dieną maistas buvo geras, tai visumoje – nuobodus! Na ir dar brangus šokoladas (o ir tą išpirkom visą), skysta arbata bei tik pasilepinimui perkama kava ir JOKIO ALAUS!

Bet šiaip ar taip, mes tai padarėm. Ir padarėm gerai. O kaip gerai pasistengsiu papasakoti tęsinyje. Šįkart jau nebeprižadu, bet tikiuosi, kad jis bus ne už trijų savaičių.

--
Marijus BAM – J.L.A. Daina.wav

--
P.S. O sakiau nekenčiu ilgų tekstų :)

--

P.P.S. Teksto kelionė iš failo į Internetą užtruko dar 1,5 savaitės :)

Atostogos!(?)

Ir štai po poros metų pertraukos vėl turiu atostogas vasarą!!! Wawawywa!! Pusę metų planavau kaip važiuosiu į Škotiją su kuprine ant pečių pasibastyti po tenykščius kalnus ir aplankyti pilis. Nė velnio.. Prieš kelis mėnesius šita idėja buvo padėta į šoną ir nuspręsta - važiuoju per vasaros atostogas į vaikų (sunkiai išeina taip vadinti 14-18 metų žmones) stovyklas padirbėti vadovu.

Kodėl? Todėl, kad per visas tris savaites darysiu tai kas man patinka, neišleisiu nė cento (beveik) ir man dar už tai mokės :). Ta finansinė pusė nėra jau tokia prasta turint galvoj, kad grįžęs iš barako kraustausi į nuomojamą butą centre (pirmas mėnesis ypač skaudus). Bet visų svarbiausia tai, kad pailsėsiu nuo ofiso ir smagiai bei naudingai praleisiu laiką. Tikiuosi šiek tiek kitus pamokyti ir pats daug išmokti.

Vakar detaliai sudėliojom programą. Tikiuosi tai leis miegoti kiek ilgiau. O jei ir ne, tai manau su kolegom (gal jau beveik galiu sakyti draugais?) ištversim ir ištempsim.

Kiek nerimauju dėl tų trijų savaičių miške. Pradedant buitinėmis problemomis - nes nėra to lagamino į kurį sukraučiau drabužių pamainą tokiam laikui visiem orams (praneša nuo liūčių iki +30 C). Tad jei nebus skalbyklės teks kažkaip suktis. O ir mylimą žmogutį pirmą kartą palieku tokiam ilgam laikui (kas dar labiau neramina).

Bet ir žiauriai nekantrauju. Bus tikrai smagu. Ok einu krauti telefonų ir foto aparato baterijų, karautis daiktų ir morališkai ruoštis.

Kadangi darbai vejasi iš paskos (milijono dar deja neuždirbau) pasiimu ir kompiuterį bei kibirą Interneto su savim. Prižadu raportuoti įspūdžius.

P.S. Jei esate tėvelis išsiuntęs savo atžalą į Kelionių akademijos organizuojamą "lyderių akademijos" stovyklą griežtai rekomenduoju kito įrašo nebeskaityti :)

Round n round we go..

Ar kada matei Lietuvą? Blin, mačiau tokį nemažą gabalą Europos, bet pasirodo Lietuvos labai daug dar matęs nebuvau. O dar reik nepamiršt, kad atrodė daug po mūs šalį prisivažinėjau su krepšinio komanda mokyklos laikas. Dar ir giminės po visus kraštus išsimėtę (galiu ir suvalkietiškai ir aukštaitiškai, o pasistengęs ir žemaitiškai pabalbatuot) :).

O va pasirodo nemačiau aš jos visai. Na ne visai. Bet daug :) Paklaidžiojus Europos šunkeliais man Lietuvoj labai pritrūko mažų gražių jaukių miestelių ir kaimų. O pasirodo jų yra. Na negaliu garantuoti dėl visos vietinės faunos draugiškumo, geranoriškumo, mielaširdingumo, tolerantiškumo ar dar konors, bet gražių pažiūrėti tikrai yra. O ypatingai pietų Lietuvoj ir žemaitijoj.

Na nesam mes gražiausia šalis pasauly. Nesam. Bet mieliausia savo širdžiai būt galim. Nusuk kada nuo autostrados ar pagrindinio plento. Pravažiuok senuoju panemunės keliu nuo Veliuonos iki Klaipėdos.

Patikėk ne tik Nida ir Molėtai pas mus gražūs.

Wiz all da respect and proud,
TK

P.S. Koks brand'as tinka labiausiai Lietuvai?
P.P.S. Tikrai norėčiau pavaišinti kelionės vaizdais, bet kadangi visą laiką fotografavau kelią ir jo apylinkes darbiniais tikslais, tai nuotraukų sau padariau tik keletą..

Laikas įsimylėti :)

Vakar į Vilnių pagaliau atėjo pavasaris!.. Woohoo! Nusprendžiau ir aš juo pasimėgauti :)

Šito jau reik manyt nebereikės :)


Kas užsisegė sijoną, o kas dėmesį atkreipia sukdamas ratus šitaip :) :


O didžiausias pavasario malonumas visgi buvo mėtinė moka ant katedros aikštės laiptų. Pavasaris!!


--
Matisse - As Noriu Rekti

"Aš noriu žolės ir medžių pavėsio
Noriu rėkt, noriu rėkt, turėt teisę rėkt
Kai jie pamatys, kad tu sujudėjai
Tu būsi pasakęs ką turi pasakyt"

Zappa & Aiskauda

Shifaa! Šiandien, kažkodėl atsirado nuotaika padaryti įrašą čia. Po ilgos ilgos pertraukos :)

Prieš porą dienų Vilniuj atradau du puikius dalykus:

1. Paminklą daktarui Aiskaudai.
Mačiau aš jį ir anksčiau, bet nežinojau, kad tai daktaro Aiskaudos prototipas. Dar viena puiki vieta skirti pasimatymus :) (man teko pagooglint, kad atrasčiau paskirtą pasimatymo vietą :)

2. Pagaliau apsilankiau ir prie Frank Zappa paminklo, apie kurį buvau daug girdėjęs. Būtinai ten grįšiu su fotoaparatu nufotografuoti graffiti.

Frank'as:


Jis čia apie Bobby:


--
The Blow - Hey Boy
(as buvau pasiryžęs už tai sumokėti, bet Amazon.com man neleido..)

Liūdna?

O linksmintis reikia maždaug taip:



Vis dar liūdna?

Lietuva kitu kampu

Skaityti čia.

Pakeliam galvą.

--
K. Mašanauskas - Vakaro Vilnius