Atėjo laikas pasipasakoti ir apie gėrybes, kurias teko patirti stovykloj. O buvo jų daug. Būčiau niekšas jei prirašyčiau mažiau nei apie problemas/pamokas :)
Galvojau ar pradėti nuo „vaikų“ ar nuo vadovų. Ir lai „vaikai“ nesupyks, bet man geriausias dalykas stovykloj buvo vadovai. Jau vien dėl to, kad dirbdami 10 dienų kartu mes nei sykio nesusipykom, net nebuvo jokios trinties. Na gal kartą, bet ir tai tik kvailas nesusipratimas, kai pagal savo senus įpročius vietoj to, kad atsisėsčiau prie vadovų stalo sugalvojau prisėsti kartu su „vaikais“. Jie nusprendė, kad vadovai susipykę :)
Iš tikro, buvom visi pakankamai skirtingi ir su skirtingom patirtim. Bet, manau, būtent dėl to visi turėjom savo vietą ir vienas su kitu nekonkuravom nei dėl dėmesio nei šiaip dėl vietos po saule. Merginos buvo stovyklos sielos ir širdys. Mielos, krykštaujančios, išklausančios, žaismingos ir kartais kiek priplaukusios :) Nuoširdesnio ir paprastesnio (ta labai gerąja prasme) žmogaus už savo „kameros“ draugą apskritai nesu sutikęs. O mano vaidmuo buvo „racionalusis“. Komanda buvom tikrai puiki. Visada žinojom kas kuo turi pasirūpinti ir pyktis tikrai neteko.
Antras geriausias nutikęs dalykas, be abejo buvo „vaikai“. Publika buvo tikrai įvairi, ir nors kaikurių (dabar jau manau nepamatuotų) mano lūkesčių neišpildė, bet buvo tikrai šaunūs. Tikrai neretai būdavau nustebintas originalumo, iniciatyvos ir idėjų įgyvendinimo kokybės. Labai įsiminė viena kameros draugo Šaro citata: „Na jie juk yra tikrai daug originalesni ir turi daugiau idėjų už mane. Tad man beliko netrukdyti.“ Ir iš tikro dar mokyklos ir universitetų iki galo nesugadintos drąsios galvos veikė puikiai. Gal tik kartą per rytinę paskaitą reikėjo visus skatinti saldainiais :) O perliukų galit rasti
čia.
Trečias šaunus dalykas mūsų mieli kaimynai iš Vilkaviškio. Visai šalia mūsų buvo vietinių 8-14 metų vaikų stovykla, kur jų buvo beveik 100. Su vadovais sutarėm vėlgi puikiai (siuntinėjom meilės laiškus, rašėm odes..) ir gan dažnai pagelbėdavom vieni kitiems (na, daugiau jie mums:). Nustebino tai, kad nei jų stovyklautojai, nei mūsiškiai atrodo nejautė diskomforto per bendras diskotekas. Kas mokykloj būtų turbūt neįmanoma. Bet čia galbūt ne paskutinėj vietoj buvo ir vadovų pavyzdys. Nes mes pirmieji puolėm šokti su mažaisiais stovyklautojais ir priėmėm juos į savo ratą :) Beje, gal kada susimastėt kodėl lietuviai daugiausia šoka aplink rankinukų krūvą sukrautą rato vidurį arba šiaip ratu, bet vengia šokti poromis?
„Apdainavus“ personalijas galima pasidalinti ir asmeniniais gėriais. Pirmasis šių atostogų tikslas vistik buvo pabėgti iš miesto skubos, iš ofiso ir tiesiog pailsėti. Nors pirmą savaitę ir pasiekdavo paliktų darbų aidai, bet tai pavyko gana gerai. Nes gyvenimas tiesiog sustojo. Niekur nereikėjo skubėti, niekas nevėlavo, nebuvo jokio streso, visi aplink šypsojosi ir buvo laimingi. Ošė pušys, teliuskavo ežero bangelės. Ir visad žinojau, kad ryt bus tas pats. Et.. kad dažniau taip..
Prie viso to labai didelį pliusą pridėjo ir tai, kad nereikėjo rūpintis jokiais formalumais. Ačiū mūsų merginoms, kurių dėka mes galėdavom pamiršti kas yra įvairios ataskaitos, formalumai ir pan. dalykai. Todėl stovykloj buvau apkrautas minimumu rūpesčių ir pasiėmiau tik tą pačią smagiąją dalį. Ačiū Jums.
O didžiausią įspūdį palikęs stovyklos įvykis buvo naktinis žygis, o tiksliau jo ruošimas. Pirmiausia, susitarėm su trimis „vaikais“, kad apkaltinsim juos kambary išgėrinėjus ir ta proga visą stovyklą piktai nuvarysim miegoti 12 val. Įstrigo vieno iš „nusikaltėlių“ pasakymas: „dabar labai gerai matau, kas šioj stovykloj yra mano draugai, o kas ne, kas palaiko, o kas spjaudo į mano pusę. Labai smagu.“
Po to naktį su tais pačiais „nusikaltėliais“ parengėm keletą atrakcijų miške ir galų gale išsivedėm visą grupę. Gaila tik, kad pradėjo švisti, o ir žmonės ėjo didelių būriu, tad norėtos atmosferos pasiekti iki galo nepavyko.
Įdomu buvo ir tai, kad berengiant žygį norėdami geriau įsijausti į aplinką ir atmosferą pradžioje kelią pasišvietėm deglais. Tikrai nebuvo labai jauku. Bet pabaigoje po tamsų ir nuo fakelų šviesos judančių šešėlių pilną mišką vaikštėm lyg po savo kiemą. Prie visko galima priprasti :)
Na, o paskutinė stovyklos laimė buvo paskutinė diena. Kada visi vieni kitiem dalinom mielus raštelius ir atsisveikinėjom. Reikia prisipažinti ir pats keletą ašarų nubraukiau vieną raštelį perskaitęs. O labiausiai patiko vienos mamos padėka: „Dėkui, kad pasiimu savo vaiką verkiantį. Matosi, kad jai buvo tikrai smagu ir yra gaila išvažiuoti. Ačiū jums“.
Dar daug visko liko neaprašyta, nuo mūsų nuostabaus vairuotojo supažindinusio su Purvinio repertuaru ir mus filmavusiu ir geraširdiškai pavėžėjusiu toliau iki stovyklos pokštų ir nuotykių. Bet versti skaityti dar ilgesnį tekstą negaliu.
Patirties pasisėmiau tikrai daug ir įdomios. Pailsėjau ir smagiai praleidau laiką. Daugiau nelabai ko ir bereikia :) Nuoširdžiai rekomenduoju pabandyti patiems.
P.S. Tos dvi plaštakės kaip ir už kadro likęs ežiukas taip pat priskaitomi prie stovyklos gėrių.
--
„Kai mintis po minties veja mintį – negaliu negaliu nedainuot“
L. Purvinis
